Ar turite tinkamų spietinių?
Birželis – ypatingas mėnuo bitininkams. Dar jam neprasidėjus, reikėjo susirasti spietines ir išdėstyti taip, kad būtų didesnė tikimybė sugauti išskridusį savą ar kitą spiečių. Anksčiau spietines darydavosi iš visokių dėžių. Kai kurie bitininkai naudodavo apskritas, cilindro formos, maždaug 25-30 cm skersmens, apie 60-90 cm aukščio kartonines dėžes. Viršuje ir apačioje tos dėžės buvo sutvirtintos metaliniais rėmais. Jeigu jas sulyja, kartonas suglemba. Tos dėžės būdavo lengvos; įdedi rėmą – nesunku į medį įkelti. Tačiau nepaisant to, kad jos sušlapdavo, išdžiovintos laikydavo kelerius metus. Spietines reikia dažnai tikrinti, kad bitės jose neapsigyventų, neimtų „siūti“ korių.
Kitos tobulesnės spietinės būdavo fanerinės, paprastai šešių rėmų dėžutės su dangteliais, nudažytos, į jas rėmelių įdėta ar šiek tiek vaško įmesta, kad kvepėtų. Kartais ir prielaktį patepdavo lydytu pikiu bei vašku. Kai saulė pašildo, bitės tą kvapą jaučia gana iš toli. Kartais parengus dešimt tokių spietinių, prityrusiam bitininkui kokius septynis spiečius pavykdavo per vasarą sugauti.
Vienas pažįstamas bitininkas pasakojo, jog važiuodamas į Varėną pas giminaičius (miškų ten pakeliui daug) įkelia spietinukę medin atokiau nuo kelio, toliau – kitą, trečią... Grįždamas vakare namo patikrina, nusikabina ir vežasi į savo bityną. Kartą po ilgesnio laiko patikrino vieną primirštą spietinę, o joje ne tik bičių šeima įsikūrusi, bet ir medaus gal pusantro kilogramo prinešta. Net fanerinė sienelė persikreipusi.
Kai kurie bitininkai tiesiog tikrus avilius į medžius kilnoja, kad sugautų kokį spiečių, arba kokias nestandartines dėžes pritaiko. Būna, kad bitininkai mėgina gaudyti spiečius į kartonines dėžes. Taigi visokių „išradėjų“ pasitaiko.
Spiečius gaudydami kai kurie bitininkai spietines iš vidaus įtrina melisomis ar katžolėmis, kad kvepėtų. Spietines reikia ne bet kaip gaminti. Pavyzdžiui, uždėjus iš viršaus dangtį, kartais būna taip, kad bitės vašku „prisiuva“ korius prie to dangčio, ir jį reikia tiesiog plėšte plėšti. Tai jau prastai, nes bitėms gyvenimą gadini, dalį jų triūso niekais paverti: plėšiant dangtį, suardomi koriai, iš jų teka medus, bitės landžioja ir gali imti gelti.
Kad taip nenutiktų, prityręs bitininkas, prieš uždengdamas spietinės dangtį, deda drobės atraižą, uždengiančią jos kraštus. Tada atidaryti dangtį būna lengva, o jei drobė ir kiek prilips, ją pakelti gerokai lengviau negu „prisiūtą“ dangtį, be to, ir bitės laukan nelenda, neapsunkina bitininko veiksmų.
Kokie bus metai?
Šiais metais bitininkai, ypač vilniškiai, skundžiasi, jog daugiau negu kitais yra gerokai apnykusių arba ir visai žuvusių bičių šeimų. Šiemet sodai žydėjo kaip reta tirštai, o bičių žieduose beveik nebuvo, viena kita po žiedus ropinėjo. Manoma, kad dėl sausros žieduose nebuvo nektaro, todėl bitės jų nelankė.
Birželį plečiami lizdai, kuriamos naujos šeimos, stebima, ar nesiformuoja nauji spiečiai, kurie gali nepastebėti išskristi iš bityno. Reikia pasirūpinti, kad bityne būtų užtektinai gerai įrengtų, patrauklių spietinių, į kurias jos galėtų įsimesti.
Bitininkui reikia kuo dažniau apžiūrėti savo bityną, vėsiu oru sumažinti avilių lakas, kad viduje nebūtų per vėsu, vis patikrinti, ar šeima nesunykusi. Labiau atšilus, lakas būtina plačiau atidengti. Kai avilyje tinkama temperatūra, bitės būna darbingesnės, aktyviau renka medų.
Šiuo metu svarbu pakankamai, bet ir ne per daug praplėsti lizdus, įdėti daugiau rėmų su koriais. Jeigu orai vėsūs, lietingi, bitės ne tik mažiau skraido į darbą, bet ir išskridusios sunkiau ratuotos grįžta. Prityrę bitininkai pataria šį mėnesį susilaikyti nuo pagundos paragauti ankstyvojo medaus, nes jį kopinėjant, kai koriai menkai teužpildyti, naudos pavyks gauti mažai, o bitelės bus tik be reikalo trikdomos.
Kuriamos naujos šeimos
Jeigu yra bityne stiprių šeimų, birželį galima sukurti vieną kitą naują šeimą. Ypač jeigu šeima didelė, su daug tranų, geriau padalyti į dvi mažesnes. Pats metas plėsti lizdus, o ankstyvojo medaus geriau nesivaikyti, nes galima šeimą susilpninti. Neverta dėl vieno kito kilo-gramo medsukį terlioti, verčiau pasirūpinti naujų šeimų kūrimu: stipresnes šeimas galima skaidyti be žalos joms. Ypač kai nauja šeima formuojama iš dviejų, trijų ar daugiau šeimų. Prityrę bitininkai, pavyzdžiui, iš vienos šeimos paima kokį rėmą su perais, o bičių – šiek tiek iš vienos, šiek tiek iš kitos, iš trečios. Jeigu avilyje yra motinėlė, priverstinai „suvarytas“ įvairių šeimų nares sutaikyti galima visai nesunkiai: tiesiog gerai aprūkyti ir uždaryti avilį. Tada nepažįstamosioms nėra kada vienoms su kitomis „pyktis“, nes atsiranda bendras reikalas – vėdinti lizdą. Kol jos būna tuo užsiėmusios, praeina tam tikras laikas, naujai apgyvendintosios jau šiek tiek apsipranta kitoje aplinkoje ir būna atlaidesnės svetimoms bendradarbėms, nustoja kivirčytis. Pagaliau gana greitai susidaro nauja šeima, kuri vieningai tvarkosi avilyje, kaupia medų ir kitus produktus.
Beje, jauni bitininkai, norėdami sutaikyti iš skirtingų šeimų paimtas bites, kartais prisigalvoja įvairiausių savų priemonių: purškia jas melisos arbata, saldytu vandeniu laisto, esą tada jos viena nuo kitos tuos skanumynus laižo ir susidraugauja. Tačiau ilgametę patirtį turintys bitininkai jokių saldžiųjų vonių ruošti nepataria. Ir į kitas panašias išmones žvelgia skeptiškai. Jų nuomone, užtenka tarprėmius padūmyti, rėmus greičiau uždengti, kad tie dūmai per anksti neišsisklaidytų, ir bitėms kivirčytis jau nerūpės.
Tokios naujakurės šeimos iki rudens spėja sustiprėti.
Kai kas labai stiprias šeimas mėgina skaidyti į dvi ar tris, sakosi, net medaus spėja tais pačiais metais gauti. Tai rizikinga, nes sunku atspėti, kokia bus artimiausia žiema. Jei žiemojimo sąlygos bus prastos, tokios šeimos kažin ar išgyvens iki pavasario arba nusilps ir vėliau sunyks.
Jeigu yra požymių, jog avilyje formuojasi spiečius, geriausia nieko nelaukti ir šeimą dalyti, o ne mėginti saugoti besirengiančias sprukti bites.